Prienuose į aikštę grįžtantis T. Jogėla: „Noriu padėti klubui išlipti iš dugno“

Tauras Jogėla pastarąjį kartą Lietuvoje žaidė dar 2015–2016 m. sezone. Tada jis buvo Virginijaus Šeškaus auklėtiniu Prienuose, o progą grįžti pas šį trenerį turėjo dar pernai. Vis tik to padaryti taip ir nepavyko, o sugrįžimas ant „Betsafe-LKL“ parketo vyks jau netrukus. Simboliška, bet tai bus toje pačioje Prienų komandoje, kurioje jis jau žaidė anksčiau.

Komanda ta pati, bet jos situacija, vadovai, žaidėjai – jau kiti, o ir pats T. Jogėla per šiuos metus prikaupė nemažai patirties. 29 metų 203 cm ūgio lietuvis spėjo pažaisti Latvijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir Austrijoje. Pastarojoje šalyje jo prisiminimai – labai kontraversiški.

Vieną vertus, Vienos „Hallmann“ komanda šlavė visus iš kelio vietiniame fronte ir susižėrė trofėjus, kitą vertus, paties T. Jogėlos sezonas baigėsi anksčiau laiko dėl rimtos kelio traumos. Ant parketo jo nebuvo daugiau nei septynis mėnesius, tad sugrįžti į aikštę jis nekantrauja.

Į Lietuvą T. Jogėla grįžo savaitgalį, antradienį prisijungė prie „Labas GAS“ treniruočių ir jau netrukus oficialiai pasirodys ant „Betsafe-LKL“ parketo.

„Manau, nervų tikrai bus, visai kitaip įeini į aikštę, kai esi po traumos, o visi jau formoje. Tikiuosi, greitai pagausiu žaidybinę formą“, – LKL.lt sakė jis.

LKL.lt pateikia jums pokalbį su puolėju apie praeito sezono išbandymus, karjerą užsienyje ir tikslus Prienuose.

– Kaip susiklostė, kad grįžote į Lietuvą ir prisijungėte prie Prienų ekipos?

– Vienoje, sezono metu, gavau traumą. Plyšo priekinis kryžminis kelio raištis su menisku, Vienos klubas sakė lauks, sportavau ten pusantro mėnesio, bet tenkinančio pasiūlymo jie taip ir nepateikė. Jie norėjo nurėžti didelę algos dalį, o ir šiaip kai kurios sąlygos, lyginant su praeitais metais, netiko. Tada man paskambino Kiltinavičius, net neturėjome derybų, jis man pasakė, ko jie nori, pasakiau, ko noriu aš, ir susitarėme per 12 valandų.

– Marių Kiltinavičių pažinojote anksčiau ar tai – pirma pažintis su juo?

– Dar kai jis dirbo Kėdainiuose, irgi norėjo, kad prisijungčiau, bet tada man gimė vaikas, nenorėjau priimti skubotų sprendimų. Galiausiai tada išvykau į Vengriją. Ten kartu žaidžiau su Johnu Elmore‘u ir Antino Jacksonu, kuris dabar žais Šiauliuose.

– „Labas GAS“ išgyvena ne geriausius laikus. Ar nesunkiai patikėjote komandos vizija ir idėja, kaip atrodys kilimas iš turnyro lentelės dugno?

– Man tai nėra pirmas kartas. Į Vengriją vykau, kuomet komanda buvo panašioje stadijoje kaip dabar Prienai – jie irgi buvo paskutiniai. Visi matome, kokie yra pasikeitimai Prienuose: pradedant valdžia, baigiant žaidėjais. Atėjęs treneris iškart priėmė sprendimus ir numatė kelis žingsnius į priekį, man tai labai patiko. Milaševičius irgi šneka kitaip nei buvusi „Labas GAS“ valdžia, kuri dingdavo po mėnesį, neatsakydavo į skambučius bei žinutes, kuomet ten teko žaisti. Dabar matosi visiškai kita klubo vizija. Taip, su pinigai problemų yra, bet žingsnis po žingsnio jie tvarkosi.

Aišku, taip pat buvau pasiilgęs Lietuvos, galiu būti su šeima, gavau geras sąlygas, esu laimingas, dabar reikia tik pergalių.

– Kaip manote, ar „Labas GAS“ kausis dėl „Betsafe-LKL“ atkrintamųjų?

– Pokyčių įvyko daug, manau, čia net ne pabaiga. Komanda pasikeitė 50–60 procentų. Tikrai turime ir galime pakovoti dėl atkrintamųjų.

– Minėjote, kad praeito sezono metu patyrėte rimtą traumą. Gal galite daugiau papasakoti apie ją ir kaip po jos atsigavote?

– Trauma tikrai buvo labai sunki. Rungtynių metu ėjau į kontaktą, sustojau ant dviejų kojų ir net neįsivaizduoju, kaip kažkas išlinko, bet iškart jaučiau, kad rungtynės baigtos. Kitą rytą viskas buvo neblogai, jau atsirado ir pozityvių nuotaikų, kad gal kažką tik timptelėjau, bet pasirodo, kad plyšo priekinis kryžminis raištis ir meniskas. Iškart mane išoperavo vienas geriausių, o gal net geriausias Austrijos specialistas – kaip Gudas Lietuvoje.

Labai greitai pradėjau atsistatymą, kuris truko gana nedaug: praėjo 5 mėnesiai ir 10 dienų, kol man leido žaisti. Po tokios traumos tai nerealu. Bet pakalbėjau su keliais specialistais, kurie patarė dar pusantro mėnesio palaukti dėl 100 proc. saugumo. Nereikėjo skubėti, per šį laiką nebūčiau nieko praradęs, suprantate patys, kad trauma – rimta.

– Ar nustebote, kad Vienos komanda net jums atsigavus po traumos nepanoro rizikuoti ir tęsti bendradarbiavimo?

– Taip. Mes fiksavome istorinius pasiekimus, visi buvo laimingi. Realiai turėjau ant stalo du pasiūlymus – Prienų ir Vienos, tik „Labas GAS“ rodė didesnį norą. Plius, namų faktorius. Buvusiam klubui bandžiau paaiškinti, bet jie nelabai suprato, sakė: išoperavome, atsistatei, o dabar į Lietuvą vyksti. Iš principo taip ir buvo, bet ką daryti? Kontrakto jie man taip ir nebuvo pateikę, o Prienai jau laukė atsakymo.

Vėliau vienas iš brolių vadovų suprato, ką noriu pasakyti, tad galiausiai apsikabinome ir atsisveikinome, padėkojome vieni kitiems, nes rezultatai buvo įspūdingi. Austrijos lygoje tiesiog dominavome, šluodavome visus 30–40 taškų, kartais leisdavome austrams žaisti paskutines 10 minučių, kad nebūtų tokio žiauraus rezultato.

– Pačiam įdomu buvo žaisti tokioje lygoje, kur nesulauki jokio pasipriešinimo?

– Komandoje be manęs turėjome amerikietį iš Slovakijos rinktinės, Bosnijos ir Hercegovinos žaidėją, trys Austrijos rinktinės krepšininkus, dar vieną naujoką ir 41-erių amerikietį veteraną su Austrijos pasu. Surinkome komandą labiau „Betsafe-LKL“ nei Austrijos lygai, ten tikrai nebuvo ką veikti, finale irgi dominuojančiai laimėjome, pasistengė klubas surinkti tokią kapelą.

– Lietuvoje nežaidėte jau seniai. Ar be minėtų Kėdainių buvo dar kokių realių progų grįžti namo?

– Visada išlįsdavo vienas–kitas pasiūlymas, bet su šeima pakalbėdavome, kad kol esu jaunas, galime pabūti užsienyje. Pernai buvau arti susitarimo su Jonavos „CBet“, nes pas juos buvo trauma, reikėjo pakeitimo. Reikėjo palaukti keletą dienų ir būčiau atvykęs pas Šeškų, bet manęs griežtai nepaleido.

– Pakeliavote po tokias šalis kaip Rumunija, Latvija, Lenkija, Vengrija, Austrija. Pasiilgote žaidimo krepšinio šalyje ir aukštesniame lygyje?

– Labai. Net kai į Kėdainius užsukau, iškart jaučiasi kitas lygis, pradedant žaidėjais, teisėjais, žiniasklaida. „Betsafe-LKL“ lygis kyla jau keletą metų, ne tik rungtynėse, bet ir organizacijoje. Galiu pasakyti, kad tikrai turime džiaugtis tuo, ką turime Lietuvoje. Gal arčiausiai viso to dabar yra Lenkija, ten yra 18 komandų, ilgos kelionės, sunki ir atletiška lyga, pinigų komandos turi ir gali įsigyti solidžius legionierius. Ten krepšinis irgi populiarėjanti sporto šaka.

– Vengrija – rečiau lietuvių lankyta šalis, kokį įspūdį paliko ji?

– Labai patiko. Buvau tokios nuomonės, kad į silpnesnes šalis vykstant lygis nėra aukštas, bet ta pati Vengrija nustebino. Kur yra pinigų, kur klubai gali pasikviesti gerus žaidėjus, ten lygis visada pakils. Taip jie ir prisivilioja stipresnius žaidėjus. Net Lietuvoje nėra tiek daug komandų, kurios galėtų mokėti užsieniečiams penkiaženkles sumas. Mažesnės šalys iš kažkur randa pinigų ir kelia krepšinio lygį.

– O kur žaisti ir gyventi jums pačiam patiko labiausiai?

– Viską sudėjus, vienareikšmiškai labiausiai patiko Vienoje. Tai – miestas muziejus, viskas atrodo kaip muziejus, tiek architektūra, tiek gatvės – kosmosas. Sąlygos pernai buvo nerealios, klubas labai iškilo per 1–2 metus, nes atėjo nauji rėmėjai, jie pakėlė klubą finansiškai.

– Kokių ambicijų dabar turite „Betsafe-LKL“? Norisi įsitvirtinti čia ar galbūt vėliau tęsti legionieriaus kelią?

– Dabar planų neturiu, man prioritetas buvo kažkaip grįžti į Lietuvą. Kai Kiltinavičius paklausė: Taurai, nori Lietuvai priminti apie save? Atsakiau: žiauriai noriu. Viskas, važiuok – atsakė jis. Toks buvo mūsų pirmas pokalbis. Ateityje noriu tiesiog kuo geriau pasirodyti, padėti Prienams išlipti iš dugno, tai – pirmas uždavinys, nes komanda pasikeitė ir, kas svarbu, treneriai bei klubas laikosi žodžio. Ką šnekėjome prieš keletą dienų, tai ir vyksta. Mintys tik pozityvios.

– Grįšite į aikštę po ilgos pertraukos, jau nekantraujate?

– Labai. Nuo traumos ir operacijos bus praėję 7,5 mėnesio, tikrai trokštu išbėgti, reikia išsilieti emocijas. Manau, nervų tikrai bus, visai kitaip įeini į aikštę, kai esi po traumos, o visi jau formoje. Tikiuosi, greitai pagausiu žaidybinę formą, nes kai prieš 1,5 mėnesio pradėjau sportuoti su Vienos ekipa, antrą kvėpavimą ėmiau įgauti tik po 2–3 savaičių žaidimo. Iki „Betsafe-LKL“ lygio dar reikės pakelti fizinę savo būklę.