LKL'25. Bronziniai „Šiauliai“ demonstruodavo išskirtinį kovingumą

„Šiauliai“ daugybę metų buvo tarp mažiausią biudžetą turinčių lygos komandų. Tačiau didele širdimi. Saulės miesto ekipa aikštelėje rodydavo pavyzdinį kovingumą, dėl kurio jie iškovojo daugybę įsimintinų pergalių.

Prie tokios komandos sėkmės labiausiai prisidėjo Antanas Sireika, kuris strategu dirbo nuo pirmojo „Šiaulių“ sezono LKL 1994-aisiais. Specialistas pradžioje buvo žaidžiantysis treneris, tačiau vėliau turėjo atsisakyti žaidėjo statuso. To reikalavo tuometinė lyga.

Būtent šis treneris ugdė krepšininkų kovingumą kaip vieną svarbiausių raktų į pergales.

Antanas Sireika
Sakydavau, kad mes privalome palikti visas jėgas aikštelėje. Po švilpuko aš juos nunešiu iki rūbinės, jeigu reikės. Kitu atveju mes neturime šansų laimėti.

„Aš sakydavau, kad mes turime žaisti taip, kad po rungtynių žaidėjus iš aikštelės aš turėčiau išnešti, – apie komandos mentalitetą pasakojo treneris A. Sireika. – Mes privalome palikti visas jėgas aikštelėje. Po švilpuko aš juos nunešiu iki rūbinės, jeigu reikės. Kitu atveju mes neturime šansų laimėti. Žaidėjai po dvikovos nenorėdavo eiti į rūbinę, nes jiems paprasčiausiai trukdavo jėgų. Ilgai sėdi, neskuba, atsistatinėja.“

Šiauliuose nebuvo išskirtinių krepšinio žvaigždžių, tačiau esamas branduolys suprato, kad kovingumas ir bendras tikslo siekimas gali atnešti pergales. Jei jie nesikaus, jei nepadės vienas kitam, tuomet yra pasmerkti pralaimėjimui. Šios trenerio filosofijos perpratimas buvo didelis „Šiaulių“ komandos žingsnis į priekį.

„Šiaulių stiprybė buvo vienybė, – pasakojo vienas tuometinės komandos lyderių Giedrius Pečiulionis. – Mes buvome kaip kumštis. Neturėjome išskirtinių talentų, niekas nerodė egoistiškumo ar pasiputimo. Jaunimas buvo suderintas su vyresniais žaidėjais ir visi siekėme bendro tikslo. Neturėjome vieno išskirto lyderio. Jeigu kuriam žaidėjui sekasi, tuomet žaisdavome per jį, kad išnaudotume jo galimybes. “

Klubo komplektacijos vizija būdavo išlaikyti sudėties branduolį, kuriame yra 5-7 žaidėjai. Tokiu būdu komandai naujame sezone nereikės ilgai styguoti žaidimą, nes esami žaidėjai puikiai žinos, ko iš jų reikalauja treneris. Prie esamo branduolio ekipa kasmet pridurdavo perspektyviausius vietinius krepšininkus.

Adomas Klimavičius
Vietinius žaidėjus ateina palaikyti artimieji, giminės, draugai. Jie tiesiog negali nesistengti tokioje aplinkoje. Jie negali žaisti blogai.

„Vietiniai krepšininkai yra labiau motyvuoti, – sakė 23 metus komandos vadovo pareigas ėjęs Adomas Klimavičius. – Vietinius žaidėjus ateina palaikyti artimieji, giminės, draugai. Jie tiesiog negali nesistengti tokioje aplinkoje. Jie negali žaisti blogai.“

A. Sireika turėjo komandą sporto mokykloje ir į „Šiaulių“ ekipą atsivesdavo pagrindinius jos talentus. Taip komandoje atsirado Mindaugas Žukauskas ir Donatas Slanina.

Treneris jaunuosius žaidėjus įvesti į vyrų krepšinį norėjo nuo kuo ankstyvesnio amžiaus.

„Jie buvo mano auklėtiniai nuo trečios klasės, – dėstė A. Sireika. – Mano filosofija buvo tokia, kad perspektyvūs žaidėjai LKL komandoje turi sėdėti ant suolo nuo 15 metų. Jie privalo pajusti prakaito ir kraujo kvapą. Tai juos užgrūdina. Jie negali kautis kaip vyrai, bet jie būna treniruotėse ir tobulėja.

Jiems vėliau nereikėdavo aiškinti, kad čia tave nustums ar nublokuos. Jie pamatė tai ir patyrė savo kailiu. Jų nereikėjo raginti, jie patys suprato, kad darbas gali duoti rezultatus.“

„Šiauliams“ kovingumo pridėdavo ir namų tvirtovė – legendinė „Tauro“ salė. Tai iki 1200 sėdimų vietų turinti salė, kuri atvykus didiesiems šalies klubams tapdavo sausakimša. Triukšmingi sirgaliai mažoje erdvėje išgaudavo įspūdingą garsą bei sukeldavo tikrą pragarą varžovų komandoms.

Antanas Sireika
Viskas būdavo labai arti, o triukšmas iš tiesų labai didelis. Šiurpas eidavo per nugarą, per visą kūną. Toks triukšmas, kad ne tik negirdi kitų, bet ir pats savęs.

„Tai buvo net ne šeštas, o septintas žaidėjas, – sakė A. Sireika. – Jaukumu šitai salei niekas neprilygs. Viskas būdavo labai arti, o triukšmas iš tiesų labai didelis. Šiurpas eidavo per nugarą, per visą kūną. Toks triukšmas, kad ne tik negirdi kitų, bet ir pats savęs.“

Šioje tvirtovėje sunku žaisti būdavo visiems, ypatingai – lyderiams. Jiems atvykus salės lankomumas buvo didžiausias, o komandos nusiteikimas – maksimalus.

„Prieš lyderius būdavo specifinis nusiteikimas, nes visi mieste labai norėdavo pergalės, – pasakojo dabartinis legendinis Šiaulių miesto treneris. – Būdavo neįtikėtinas užsivedimas, dėl kurio galėdavome nuversti kalnus. Prieš savo lygio komandas nusiteikti kartais sekdavosi sunkiau. Mes laimėdavome prieš „Žalgirį“, tačiau vėliau vos įveikdavome Marijampolę. Prie gero nusiteikimo labai prisidėdavo žiūrovai. Esu labai dėkingas vyrams ir sirgaliams, kurie taip atsiduodavo rungtynėms.“

„Žalgirį“ ar „Lietuvos rytą“ galėdavome įveikti vieneriose rungtynėse, tačiau tikrai ne serijoje. Taip ir būdavo, kad jiems vis įkasdavome. Tai būdavo didelis kovingumas, noras bei puikus sirgalių palaikymas“, – sakė G. Pečiulionis.

Nors klubas stipriausioje šalies lygoje žaidžia nuo antrojo jos sezono, tačiau pirmųjų apdovanojimų teko palūkėti.

A. Sireikos kariauna į pusfinalį pateko tiek 1995-aisiais, tiek 1997-aisiais, tačiau sezonas jiems baigdavosi su pralaimėju šiame etape. Kovos dėl trečios vietos tuomet nevykdavo.

Pirmojo šanso iškovoti bronzą „Šiauliai“ sulaukė 1999-aisiais. Reguliarųjį sezoną ketvirtoje vietoje baigusi ekipa ketvirtfinalyje nugalėjo Klaipėdos „Neptūną“, o pusfinalyje pralaimėjo daugkartiniams čempionams – Kauno „Žalgiriui“.

Dėl pirmojo LKL medalio „Šiaulių“ klubas stojo kovoti su Vilniaus „Sakalais“. Serijoje iki dviejų pergalių komandos pirmuose mačuose pasidalino po pergalę namuose, o lemiamos rungtynės vyko Šiauliuose.

Visgi namų pranašumas nepadėjo. Rolando Jaručio ir Rolando Matulio vedini „Sakalai“ keturių taškų skirtumu pranoko Saulės miesto komandą bei iškovojo pirmąją bronzą klubo istorijoje.

Antanas Sireika
Mačiau, kad vyrai verkė. Man pačiam širdis verkė. Galvojome, kad daugiau tokios progos nebeturėsime arba teks laukti bent dešimtmetį.

„Mačiau, kad vyrai verkė, – prisiminimais dalijosi A. Sireika. – Man pačiam širdis verkė. Galvojome, kad daugiau tokios progos nebeturėsime arba teks laukti bent dešimtmetį.“

Dešimtmečio laukti nereikėjo. Šiauliai į kovą dėl bronzos sugrįžo jau kitąmet, o serijoje jų vėl laukė „Sakalai“.

Revanšuotis siekę šiauliečiai seriją laimėjo 3-1 bei iškovojo pirmąjį LKL medalį klubo istorijoje.

„Tai ryškiausia mano karjeros pergalė, – sakė tuometis žaidėjas V. Pauliukėnas, dabar dirbantis „Šiaulių“ trenerio asistentu. – Tai buvo pirma bronza klubui, tuo pačiu, tai buvo pirmasis mano sezonas LKL. Labai džiaugėmės šiuo laimėjimu. Mes buvome labai jauna komanda, tad niekas iš mūsų tokio laimėjimo nesitikėjo. Dėl to pergalė buvo tik dar saldesnė.“

Šis komandos laimėjimas padėjo puikius pamatus ateičiai. Per artimiausią dešimtmetį „Šiauliai“ net 8 kartus iškovojo trečiąją vietą, iš kurių – net septynerius metus paeiliui. Saulės miesto komanda tapo neginčijamai trečia stipriausia krepšinio jėga Lietuvoje.  

„Visada sakau ir pats jaučiu, kad labiausiai grūdina būtent pralaimėjimai, – dėstė A. Sireika. – Pralaimėjimai labiau moko. Kai ką nors laimi, tai nori ar nenori, tave priverčia patikėti, kad esi geras. Tuomet sunku nusiteikti apginti savo pozicijas. Pralaimėjimas 1999-aisiais „Sakalams“ mus labai užgrūdino bei padėjo pamatus ateičiai.“

Legendinis šalies klubas rimtą finansinį išbandymą patyrė praėjusį sezoną, kuomet komandą paliko pagrindiniai du rėmėjai – „Šiaulių plento grupė“ bei „Klaipėdos terminalas“. Finansinį smūgį patyrę šiauliečiai buvo per žingsnį nuo bankroto, tačiau suglaudę pečius jie sugebėjo iškentėti šią pūgą.

„Visur būna sėkmės ir nesėkmės, tai natūralu, – sakė buvęs komandos vadovas A. Klimavičius. – Visi norime būti aukštai, tačiau kartais reikia ir kristi veidu į purvą. Tai buvo nedėkingas metas, rėmėjai pasitraukė sezono metu, tad surasti kažką kitą buvo labai sudėtinga. Skolos augo sparčiai.

Visgi su pagrindiniu rėmėju „Šiaulių plento grupe“ išbuvome kartu net 23-ejus metus. Tai yra nepaprastas darbas bei mokėjimas valdyti situaciją. Be jų nieko nebūtume padarę, be jų nebūtume laimėję tiek apdovanojimų. Reikia jiems padėkoti.“

„Šiaulių“ klubas verčia naują puslapį, o prie to labiausiai prisideda sugrįžęs miesto krepšinio mesijas – A. Sireika. Specialistas grįžo su mintimis prikelti merdijantį krepšinio klubą bei vėl jį padaryti grėsmingu ir kovingu varžovu bet kam.

„Noriu, kad tai būtų komanda, kurioje krepšininkai tobulėja ir atranda save, – savo viziją dėstė Šiaulių komandos treneris. – Noriu, kad visi gerbtų Šiaulius ir bijotų čia žaisti, nes mes turime labai kovingą komandą. Šiauliai yra Šiauliai.“

Šis istorinis straipsnis skirtas LKL 25-mečio sezonui. Kitus LKL'25 straipsnius galite rasti čia:
Daugiau nei dešimtmečius gyvuojantis G. Einikio 61 taško rekordas
Legendiniai „Sakalai“ buvo kaip broliai
„Žalgirio“ dominavimą nutraukęs „Lietuvos rytas“ buvo ištroškęs pergalių
Pirmieji LKL čempionai: „Čempionų žiede slypi pasididžiavimas“