L. Eglinskas – apie spalvingą šio sezono patirtį, aiškų vasaros tikslą ir laukiančią pirmą akistatą su N. Čanaku

Laimonas Eglinskas išgyvena įsimintiną sezoną. 35-erių specialistas sezoną pradėjo debiutuodamas prie „Gargždų“ vairo, tačiau komandai išnykus iš Lietuvos krepšinio žemėlapio, jam teko nusileisti laipteliu žemiau ir sugrįžti į asistento poziciją.

Šį savo žingsnį strategas traktuoja kaip laikiną stotelę, po kurios vėl mėgins siekti ambicingų tikslų.

„Be abejo, žinau savo tikslus ir tikrai sieksiu būti vyr. treneriu. Nesvarbu, ar „Betsafe-LKL“, ar kitoje lygoje, ar užsienyje“, – portalui LKL.lt tvirtino L. Eglinskas.

Dabar šilutiškis jau ilgiau nei mėnesį darbuojasi Jonavos „CBet“ klube, kur talkina Virginijui Šeškui. Nors Jonavos klubas stringa tiek aikštelėje, tiek paskutinių žaidėjų paieškose, trenerių štabo narys džiaugiasi galėdamas į savo bagažą krautis V. Šeškaus išmintį.

„Virginijus turi savotišką matymą ir aš jau dabar matau, pabuvęs mėnesį, ką galėsiu ateityje panaudoti ir kas tikrai veiks, bus naudinga“, – sakė treneris.

Šį savaitgalį specialisto laukia ypatingas mačas – į Jonavą atvyksta Panevėžio „7bet-Lietkabelis“. Nors su panevėžiečiais jam jau teko kautis sezono pradžioje, tada komandai dar vadovavo Robertas Štelmaheris, o šįsyk priešingoje barikadų pusėje stovės ilgametis bendražygis ir mokytojas Nenadas Čanakas.

„Labai norėjau išsibandyti būdamas vyr. treneriu tiek prieš jį, tiek prieš kitus lygos trenerius, kurie naujai prisijungė. Deja, teks palaukti to šanso, kai galėsiu akis į akį susidurti. Galbūt U20 Europos čempionato finale reikės išbandyti prieš Nenadą pakovoti“, – sakė neseniai Lietuvos dvidešimtmečių rinktinės vyr. treneriu paskirtas L. Eglinskas.

„CBet“ ir „7bet-Lietkabelio“ akistatą Jonavoje stebėkite nuo 17.00 val. per BTV televiziją ir Go3.

Prieš praėjusio sezono bronzinio finalo pakartojimą portale LKL.lt – pokalbis su „CBet“ trenerio asistentu L. Eglinsku.

– Šis sezonas dar tik artėja prie pabaigos, bet jūsų patirtis jau buvo itin turininga ir spalvinga. Kaip dabar žvelgiate į visa tai, ką teko išgyventi?

– Kaip ir pasisakėte, patirtis labai spalvinga šiemet. Tikriausiai vienas įdomiausių ir sudėtingiausių sezonų man asmeniškai. Be to, norėjosi pirmosios vyr. trenerio „Betsafe-LKL“ patirties gal kažkiek lengvesnės ir be tokių didelių iššūkių. Bet aš manau, kad tokie iššūkiai tik sustiprina. Įgauta patirtis pravers man ateityje.

– Ar jums pavyko nuošalyje palikti „Gargždų“ situaciją?

– Viskas taip praėjo, kad dabar esu kitoje organizacijoje, kur žmonės dirba ir deda pastangas į savo darbo vaisius, stengiasi, kiek gali. Darbas vyksta ir aš neturiu kada dairytis atgal, turiu žiūrėti į priekį. Yra, kaip yra. Dėl to, kas įvyko, nieko nepakeisi, nieko nepadarysi. Gyventi praeitimi būtų tiesiog nenaudingas laiko švaistymas.

– Šiemet pradėjote vyr. trenerio kelią „Betsafe-LKL“, bet teko greitai sugrįžti į asistento poziciją. Ar po šio sezono vėl planuojate siekti vyr. trenerio darbo, ar būtumėte ne prieš kurį laiką dar padirbėti asistentu?

– Be abejo, žinau savo tikslus ir tikrai sieksiu būti vyr. treneriu. Nesvarbu, ar „Betsafe-LKL“, ar kitoje lygoje, ar užsienyje. Šiuo metu esu dėkingas Jonavai – tiek Vaidui Vaškevičiui, tiek Virginijui Šeškui, kad jie mane priėmė, tokiu metu suteikė darbą ir kartu galime siekti rezultatų.

– Kita vertus, neseniai buvo paskelbta, jog vasarą vadovausite Lietuvos dvidešimtmečių rinktinei. Kaip nusprendėte imtis šio darbo?

– Aš labai džiaugiuosi, labai to norėjau. Federacija žino, kad norėjau, nemažai tų vaikinų žinau, nes su jais buvau U16 ir U17 rinktinėse, kai jie buvo to amžiaus. Deja, dėl koronaviruso ir kitų aplinkybių tie čempionatai neįvyko, bet mes su jais sportavome, vasarą skyrėme. Dabar gauti treniruoti juos pagrindiniame čempionate – labai džiaugiuosi, tai yra šių metų šviesulys man.

– Iš Gargždų persikėlėte į Jonavą, kurios ekipa turi savų problemų, pastaruoju metu stringa žaidėjų paieškos. Galbūt per daug iššūkių vienam sezonui?

– Smagu, kad yra iššūkių, stengiuosi su jais susidoroti. Intensyvus mėnuo dar nesibaigė, nes vis dar esame žaidėjų paieškose ir stengiamės kuo greičiau surasti tuos papildymus. Darbas tikrai čia vyksta.

Šnekos, kad esame užmigę, yra iš piršto laužtos. Tie žmonės, kurie nėra organizacijų viduje, nežino, kas vyksta, o mes stengiamės to neafišuoti. Darbas tikrai vyksta, bet nenorime imti bet ko, norime rasti gerus papildymus, kad jie būtų naudingi šioje sezono fazėje.

– „CBet“ papildėte palankiu metu – prieš pat rinktinių langą, kai buvo laiko gerinti žaidimą ar įlieti naujus žaidėjus. Kaip išnaudojote tą laiką? Ar galėjote pilnavertiškai treniruotis?

– Deja, mums tai nesusiklostė. Tuo momentu, kai jau atrodė, kad galėjome kokybiškai treniruotis 5 prieš 5, bet išvažiavus į stovyklą pirmą dieną kai kurie žaidėjai patyrė traumeles ir galiausiai vis tiek nukentėjome. Tiek, kiek norėjome pasiruošti ir skirti darbo, negalėjome dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mūsų. Turėjome žaidėjų peržiūroje, jaunų žaidėjų, bet maksimaliai produktyviai išnaudoti laiką pritrūko žmogiškųjų resursų treniruotėse. Skyrėme laiką vieni kitiems pažinti, man geriau įsilieti į kolektyvą ir pažinti žaidėjus, kurie jau yra čia. Taip pat ir treneriui buvo gerai pažinti Justą Furmanavičių, Ryaną Larsoną. Kažkokios naudos buvo, bet ne tiek, kiek mes norėjome ir tikėjomės.

– Kalbant apie jūsų minėtą duetą, galbūt kažkiek keista, kad dar neseniai pats dalinote jiems nurodymus, o dabar tai daro V. Šeškus?

– Visi turime prisitaikyti prie situacijos. Jei nesugebėtume to padaryti, negalėtume dirbti šio darbo. Žinau, kad trenerio žodis yra paskutinis ir aš jį gerbiu. Mano darbas yra jam padėti, pamatyti, patarti, jei turiu patarimų. Svarbiausia, kaip asistentui, netrukdyti pagrindinio proceso. Tą pilnai priimu ir džiaugiuosi, kad esu prie Virginijaus Šeškaus, iš kurio dar galiu gauti papildomų pamokų.

– V. Šeškus Lietuvoje dažnai vertinimas kaip specifinis, nestandartinis treneris. Kaip atrodo jūsų darbas kartu su šiuo treneriu?

– Kiekvienas treneris turi savo stilių, savo matymą, savaip veda treniruotes, savaip mato krepšinį. Tiek Nenadas, tiek Virginijus turi dalykų, kurių galima pasimokyti. Visų nenoriu atskleisti, nes paskui varžovai žinos, bet tas matymas, situacijų, detalių skaitymas – Virginijus tam skiria labai daug laiko, dėmesio.

Suprantu, kad kai kuriems krepšininkams gal nėra lengva greitai perprasti, bet kuomet jie pabūna pas jį, išeina į aukštesnį lygį ir jiems yra lengviau pas kitus trenerius. Virginijus turi savotišką matymą ir aš jau dabar matau, pabuvęs mėnesį, ką galėsiu ateityje panaudoti ir kas tikrai veiks, bus naudinga. Labai džiaugiuosi tokia patirtimi.

– Su „Gargždais“ iš esmės kovojote dėl išlikimo lygoje, o jonaviečių situacija yra šiek tiek geresnė, nors pastaruoju metu atotrūkis tarp jūsų ir už atkrintamųjų borto esančių komandų mažėja. Koks finišas tenkintų šią komandą?

– Bet kuriuo atveju, mūsų tikslas yra būti atkrintamosiose ir aš manau, kad tai mes pasieksime. Tiek ir „Gargžduose“, manau, jei komanda nebūtų subyrėjusi ir visi būtų sveiki, aš nebūčiau kovojęs dėl išlikimo, būčiau kovojęs dėl atkrintamųjų. Pabūsiu truputį arogantiškas ir aš, kaip ir mūsų visi treneriai. Su Jonava siekiame būti atkrintamosiose ir užimti kuo aukštesnę vietą po to.

– Po pertraukos pralaimėjote pirmąsias rungtynes prieš „Šiaulius“. Kaip reagavote į šią nesėkmę?

– Pralaimėjimai niekada nedžiugina, iš jų gali pasiimti kažką, kas tau padės tobulėti ir atrodyti geriau. Be abejo, norėjome laimėti, bet trimis taškais daugiau įmetė „Šiauliai“. Matėme savo klaidas, analizavome jas. Žaidėme tikrai labai prastas rungtynes ir net tokiomis sąlygomis, su 11 pramestų baudų, mes buvome arti gero rezultato. Jei ištaisysime tas detales, kurias matėme, galime tikrai toli eiti. Ir, be abejo, laukiame tų papildymų, kuriuos, tikiuosi, rasime.

– Savaitgalį namuose priimsite „7bet-Lietkabelį“, kurį šiemet tikriausiai akylai sekėte. Kokį įspūdį palieka panevėžiečiai?

– Kaip visą laiką, žinant Nenado stilių ir Martyno Purlio komplektaciją, tai yra patyrusių žaidėjų komanda su gana stipriai išreikštais lyderiais, išlaikanti ir komandinio žaidimo įtaką. Komanda visada turi savo stilių ir žaidžia juo. Ypatingai didelę įtaką daro Deividas Sirvydis, kuris tikrai viršijo visų lūkesčius, ypač puolime. Jei jis būtų rungtyniavęs prieš „Neptūną“, greičiausiai rezultatas būtų buvęs kitoks. Deja, jie jo neturėjo.

Jie šiemet susiduria su daug problemų. Jei nepameluosiu, Citadele KMT finale buvo vienintelės rungtynės, kuomet jie turėjo pilną sudėtį. Bet ir tąkart buvo žaidėjų po įvairių ligų ir traumelių. Jei jie susitvarkys su savo sudėtimi ir išsigydys traumas, tai bus labai pavojinga komanda.

– Įdomu yra tai, jog lyginant su praėjusio sezono trenerių štabais, Jonavos ir Panevėžio klubai apsikeitė asistentais. Jūs dabar darbuojatės Jonavoje, o Paulius Malašauskas – Panevėžyje. Ar atkreipėte dėmesį į šią situaciją?

– Apie tai negalvojame, bet taip gavosi. Susiklostė tokia situacija, kad Paulius ten perėjo anksčiau dėl vienų priežasčių, aš čia atsidūriau dėl kitų. Taip likimas sudėliojo, likimas sukrito ir dabar esame priešingose barikadų pusėse. Aišku, bandysime savo vyr. treneriams padėti savo žiniomis iš praėjusių komandų. Kiek tai padės, bus matyti. Galbūt treneriai keis tas taktikas, žinodami, kad turi informacijos tiekėjus savo komandose. Bus iš tikrųjų įdomu. Aš, Paulius, Virgis, Nenadas, esame geri kolegos, draugai. Priešpriešos tikrai nėra.

– Pirmą kartą stosite į netiesioginę kovą prieš N. Čanaką. Ar tai bus išskirtinis mačas jums dėl šios priežasties?

– Labai norėjau išsibandyti būdamas vyr. treneriu tiek prieš jį, tiek prieš kitus lygos trenerius, kurie naujai prisijungė. Deja, teks palaukti to šanso, kai galėsiu akis į akį susidurti. Galbūt U20 Europos čempionato finale reikės išbandyti prieš Nenadą pakovoti.

– Citadele KMT finalo ketverte kartu su N. Čanaku stebėjote pusfinalį. Tikriausiai jūsų tarpusavio ryšys per pastarąjį laiką nenukentėjo?

– Dažnai spaudžiame tas rankas. Kai buvo ta situacija su „Gargždais“, aš buvau jų Europos taurės rungtynėse, tas rankas paspaudžiame ne tik aikštelėje. Per Citadele KMT kartu žiūrėjome antrą pusfinalį.

Vienareikšmiškai ketverte sirgau už juos. Ketveri metai ten praleisti, sentimentai yra. Kitas dalykas – mano draugai dirba komandoje, žaidėjai, kuriuos esu treniravęs ir prie jų kažkiek prisidėjęs. Visada sergi už savus.