Debiutą ir sirgalius „Partizan“ tvirtovėje prisiminęs V. Pušica: „Aš pats būdavau tas sirgalius“

„Betsafe-LKL“ čempionate Prienų „Labas GAS“ komandoje vasarą nutūpė 194 cm ūgio 26 metų žaidėjas iš Serbijos Vasilije Pušica.

194 cm ūgio 26 metų žaidėjas iš Serbijos kiek netikėtai vasarą nutūpė Prienuose, nors dar praėjusiame sezone žaidė Italijos aukščiausioje lygoje, Sasario „Dinamo“ komandoje.

Praėjęs sezonas Italijos aukščiausioje lygoje, Sasario „Dinamo“ komandoje, buvo bene pats sunkiausias kol kas dar trumpoje V. Pušicos karjeroje – pačioje sezono pradžioje žaidėjas patyrė sunkią traumą ir daugiau jo metu ant parketo nebegrįžo.

Vasarą V. Pušica pasirašė sutartį su Ispanijos aukščiausioje lygoje žaidžiančia Manresos komanda, bet ten neperkopė medicininės patikros barjero.

Lietuvoje dabar serbas yra antrą kartą. Kaip sako pats krepšininkas, Lietuva ir Serbija – labai panašios valstybės, todėl laiko prisitaikyti prie naujos aplinkos jam reikia mažiau.

„Tai pirmas kartas, kai galiu daugiau laiko praleisti Lietuvoje. Anksčiau čia teko pabuvoti tik Klaipėdoje, kelias dienas. Man čia patinka, nes viskas primena gimtinę. Tiek žmonės, tiek maistas, tiek aplinka primena man Serbiją. Aišku, čia tikrai yra šalčiau, nesu pripratęs prie tokių orų, bet kol kas tikrai mėgaujuosi buvimu čia“, – sakė Prienų ekipos krepšininkas.

Į šį gynėją buvo dedamos nemažos viltys, tad belieka tikėtis, kad šį sezoną jis dar spės atsiskleisti, nes potencialo tam tikrai – į valias.  Kol kas prieš „Šiaulius-7bet“ jis pelnė 6 taškus, atkovojo 4 kamuolius bei surinko 6 naudingumo balus, o Citadele KMT mače į „CBet“ krepšį įmetė 9 taškus bei atliko 6 perdavimus. Jei tik pavyks įgyti formą, V.Pušica gali sužibėti kitomis spalvomis.

Plačiau apie V. Pušicos karjerą, laikotarpį Belgrado „Partizan“ komandoje ir gyvenimo periodą JAV – interviu:

– Prienų komandoje tikrai nemažai lietuvių. Ar pažinojote daugiau lietuvių prieš atvykdamas čia?

– Pažįstu kelis lietuvius. Praėjusį sezoną pradėjome kartu su Eimantu Bendžiumi. Aš anksti patyriau traumą, todėl daug laiko nepraleidome, bet iki to momento matydavomės kone kasdien. Dar anksčiau teko žaisti su Tautvydu Lydeka. Kelis lietuvius tikrai žinau.

– Būdamas gana jaunas išvykote į JAV. Kaip dabar prisimenate tą patirtį būnant toli nuo namų?

– Be jokios abejonės, patirtis JAV buvo gera. Tiesa, tuo pačiu, buvo ir nemažai sunkių momentų. Dar net būdamas nepilnametis išvykau taip toli nuo šeimos, pasinėriau į skirtingą kultūrą, kitokią kalbą. Laimei, pirmuosius metus aplink save turėjau kelis serbus, tai tikrai palengvino adaptaciją. Gyvenau San Diego mieste, tai yra tikrai labai toli nuo namų. Būtent buvimas toli nuo šeimos, nuo namų ir draugų buvo sunkiausia.

– Jums teko apsivilkti ir pagrindinės Belgrado „Partizan“ komandos marškinėlius. Ką jums pačiam reiškia toks įvertinimas?

– Dar prieš išvykstant į JAV, vienerius metus žaidžiau Belgrado „Partizan“ jaunimo komandoje. Visada žinojau, kad tai ir yra mano svajonė – vieną dieną žaisti už „Partizan“ vyrų komandą. Po laikotarpio JAV atsirado proga pabaigti sezoną būtent šiame klube, juo, žinoma, pasinaudojau. Tai geri prisiminimai. Prisimenu gerą debiutą. Ir nors ten prabuvau vos du su puse mėnesio, išmokau tikrai labai daug. Džiaugiuosi, kad turėjau tokią progą prisiliesti prie visko, kas sudaro šį klubą.

– O kokį įspūdį jau būnant aikštelėje paliko sirgaliai Belgrade, apie kuriuos visi dažnai kalba, kaip geriausius Europoje?

– Aš pats būdavau tas sirgalius. Nuo pat vaikystės eidavau gyvai stebėti Eurolygos rungtynių, palaikydavau komandą. Todėl jausmas būti aikštėje yra nepakartojamas. Tai jausmas, apie kurį aš ir svajojau. Dar apšilinėjant prieš rungtynes, visos tribūnos yra pilnos. Tai puikus jausmas. Žvelgiant į visą karjerą, tai turbūt man pats maloniausias prisiminimas, už tai esu dėkingas gyvenimui.

– Apie Serbijos krepšinio istoriją lietuviai žino nemažai, bet kokia dabar yra situacija su krepšiniu jūsų šalyje, ar tai vis dar populiariausias sportas?

– Krepšinis Serbijoje tikrai vis dar yra populiariausias sportas. Taip, ten žmonės domisi ir futbolu, įtariu, Lietuvoje yra šiek tiek kitaip, čia jūs kur kas labiau susidomėję krepšiniu. Serbijoje futbolas nėra aukščiausiame lygyje, bet žmonės tikrai palaiko tiek komandą, tiek rinktines. Manau, kad mes genetiškai esame šiek tiek aukštesni žmonės, turime krepšinio istoriją, turime labai gerus trenerius, kas, manau, yra vienas svarbiausių dalykų, todėl krepšinis yra sportas numeris vienas mūsų šalyje.